Sutarties sudarymas, forma ir turinys
Sutarties sudarymas, forma ir turinys
Sutarties sudarymo tvarka. Oferta, akceptas
Nusistovėjusi sutarčių sudarymo praktika patvirtina, kad sutartis sudaroma šalims apsikeičiant oferta ir akceptu. Ši nusistovėjusi bendroji taisyklė įtvirtinta CK 6.162 str. 1 d. (“Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais”). Kaip matyti iš CK
6.162 str. 1 d., sutartis nebūtinai turi būti sudaroma šalims apsikeičiant oferta ir akceptu – sutarties sudarymą gali patvirtinti ir kitokie sutarties šalių veiksmai, pakankamai patvirtinantys jų ketinimus. Pavyzdžiui, kai šalys veda ilgas derybas dėl sutarties sudarymo, gali būti sunku nustatyti, kada sutartis buvo sudaryta, nes ofertos ir akcepto stadija gali ir nebūti aiškiai išreikšta (pvz., abiejų šalių atstovai bendrai parengtą sutarties tekstą pasirašo tuo pat metu). Antai šalys gali pradėti vykdyti sutartį dar derybų eigoje net ir nesusitarus dėl visų jos sąlygų. Todėl sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, bet konkliudentiniams šalių veiksmams pakankamai patvirtinant, jog jos turėjo rimtus ketinimus sukurti tarpusavio teises ir pareigas.
Sutarties sudarymui ir galiojimui pakanka, kad šalys susitartų dėl jos esminių sąlygų. Todėl nėra reikalaujama, kad visais atvejais šalys susitartų dėl visų galimų sutarties sąlygų. Susitarimą dėl antraeilių sąlygų šalys gali pasiekti vėliau. Jeigu jos vėliau dėl antraeilių sąlygų negali susitarti, suinteresuotos šalies prašymu tas sąlygas gali nustatyti teismas, atsižvelgdamas į sutarties pobūdį, dispozityvias teisės normas, papročius, teisės principus, tarp šalių susiklosčiusius santykius ir pan. Kokios sąlygos yra esminės, o kokios – ne, priklauso nuo sutarties rūšies ir jos pobūdžio.
Oferta laikomas pasiūlymas (tiek žodinis, tiek ir rašytinis) sudaryti sutartį. Oferta yra vienašalis sandoris. Asmuo, pateikęs ofertą, vadinamas oferentu. Oferta gali būti suformuluota kaip atskiras dokumentas, tačiau oferta taip pat gali būti pripažintas sutarties projekto, standartinių sutarties sąlygų nusiuntimas kitai šaliai. Tam, kad pasiūlymas būtų pripažintas oferta, yra būtini du pasiūlymo požymiai (CK 6.167 str. 1 d.):
1) pasiūlymas turi būti pakankamai apibrėžtas (t. y. jo turinys turi būti toks, kad leistų kitai šaliai, gavusiai pasiūlymą, apsispręsti sudaryti sutartį vien remiantis šio pasiūlymo turiniu ir jai nebūtų reikalinga kita informacija. Tai reiškia, kad ofertoje turi būti nurodytos bent esminės siūlomos sudaryti sutarties sąlygos);
2) išreiškia oferento ketinimą būti įsipareigojusiu akcepto atveju (iš pasiūlymo turinio turi būti aišku, kad sutartis bus sudaryta, jeigu pasiūlymas bus priimtas, nes oferentas nekelia jokių kitokių papildomų sąlygų. Pagal šį kriterijų ofertą galima atriboti nuo pasiūlymo pradėti derybas dėl sutarties sudarymo. Jeigu pasiūlyme nurodyta, jog ji neįpareigoja arba tik siūloma pradėti derybas dėl sutarties sudarymo, tai toks pasiūlymas taip pat nėra oferta. Ar pasiūlymas tikrai išreiškia oferento ketinimą sudaryti sutartį, priklauso nuo konkrečių aplinkybių).
Ofertos rūšys:
1) Paprastoji (individuali) oferta (tai tokia oferta, kai pasiūlymas sudaryti sutartį adresuojamas konkrečiam asmeniui ar asmenims);
2) Viešoji oferta (tai tokia oferta, kuri adresuota neapibrėžtam asmenų ratui). Kai kurios sutartys sudaromos panaudojant viešąją ofertą (pvz., viešo konkurso paskelbimas (CK 6.947 str.), viešas atlyginimo pažadėjimas (CK 6.945 str.), aukciono paskelbimas (CK 6.419 str.) ir pan. Atskirais atvejais viešąja oferta taip pat gali būti pripažinti konkliudentiniai veiksmai (pvz., prekių išdėstymas vitrinoje), reklama ir pan.
Vadovaujantis CK 6.171 str. 1 d. viešąja oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių pažymėtomis kainomis išdėstymas parduotuvės vitrinoje ar lentynoje arba atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą. Viešąja oferta nelaikomi kainoraščiai, prospektai, katalogai, tarifai ir kita informacinė medžiaga, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Tokios išimtys numatytos CK 6.352 str., pagal kurį daiktų nurodymas reklamoje, visiems skirtuose kataloguose ar aprašymuose laikomas viešąja oferta, jeigu yra nurodytos esminės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos. Daiktų išdėstymas vitrinose, ant prekystalio ar kitose jų pardavimo vietose, taip pat daiktų pavyzdžių demonstravimas arba informacijos apie parduodamus daiktus pateikimas (aprašymai, katalogai, nuotraukos ir kt.) jų pardavimo vietoje laikomi viešąja oferta nepaisant to, ar nurodyta daiktų kaina arba kitos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, išskyrus atvejus, kai pardavėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad tam tikri daiktai nėra skirti parduoti.
Oferta įsigalioja, kai ją gauna ofertos adresatas (akceptantas) (CK 6.168 str. 1 d.). Jeigu akceptantas, gavęs ofertą, ją akceptuoja, sutartis laikoma sudaryta. Jeigu oferta yra viešoji, tai ji įsigalioja nuo to momento, kai ji viešai paskelbiama (pvz., atspausdinama laikraštyje, pranešama per radiją, televiziją ir pan.).
Ofertos atšaukimas (CK 6.169 str.). Gali būti atšaukta, jeigu ofertos adresatas pranešimą apie atšaukimą gauna dar neišsiuntęs akcepto. Oferento pranešimas apie ofertos atšaukimą turi pasiekti akceptantą iki pastarajam išsiunčiant akceptą. Todėl oferentas netenka teisės atšaukti ofertą, jeigu šalys bendravo žodžiu, pavyzdžiui, telefonu, ir apie akceptą oferentui buvo iš karto pranešta po ofertos pateikimo (CK 6.174 str. 2 d.).
Oferentas taip pat nebegali atšaukti ofertos, jeigu joje buvo numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (CK 6.173 str. 3 d.).
Ofertos panaikinimas (CK 6.168 str. 2 d.). Jeigu oferta yra neatšaukiama – gali būti panaikinta, jeigu ofertos adresatas pranešimą apie jos atsiėmimą gauna anksčiau negu pačią ofertą arba tuo pačiu metu (kartu su oferta). Oferta yra neatšaukiama: 1) jei ji nurodyta, kaip neatšaukiama; 2) jei ofertos adresatui buvo protinga laikyti ofertą kaip neatšaukiamą ir ofertos adresatas atitinkamai veikė. Taigi yra du atvejai, kai oferentas negali atšaukti ofertos. Pirma, oferentas negali atšaukti ofertos, jeigu joje yra nustatytas terminas jai akceptuoti arba yra kitokiu būdu nurodyta, jog ji yra neatšaukiama. Taigi ofertą galima padaryti neatšaukiamą įvairiais būdais, pavyzdžiui, nurodant, kad “ši oferta yra neatšaukiama”, nustatant terminą jai akceptuoti (“atsakymo lauksime iki liepos 1 d.”) ir pan. Gali būti, kad ofertoje konkretus jos akceptavimo terminas nenurodytas, tačiau iš ofertos turinio matyti, kad ji yra terminuota (pvz., nurodyta: “lauksime Jūsų atsakymo”). Tokiais atvejais laikoma, kad akceptavimui yra nustatytas protingas terminas, todėl per šį protingą terminą jos atšaukti negalima.
Antra, ofertos negalima atšaukti, jeigu akceptantas turėjo pakankamą, protingą pagrindą manyti, jog oferta yra neatšaukiama. Pagrindas daryti išvadą apie ofertos neatšaukiamumą akceptantui gali būti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl susiklosčiusių ilgalaikių santykių tarp šalių, jeigu anksčiau sudarant sutartis oferentas visada atsiųsdavo neatšaukiamą ofertą, dėl ofertos pobūdžio (pvz., oferta yra tokia, jog jos akceptavimui akceptantui reikia atlikti tam tikrus parengiamuosius darbus: gauti licenciją, suderinti sutarties sudarymo galimybę su trečiaisiais asmenimis ir pan.). Tam, kad įrodyti buvus pakankamą pagrindą manyti, jog oferta yra neatšaukiama, akceptantas privalo atitinkamai elgtis, pavyzdžiui, jis, gavęs ofertą, nedelsiant kreipėsi dėl licencijos gavimo, derino sutarties sudarymą su trečiaisiais asmenimis, pradėjo ruoštis sutarties vykdymui ir pan.
Ofertos pabaiga. Oferta netenka galios, kai ji atmetama.
Akceptas - pareiškimas ar kitoks ofertos adresato elgesys, išreiškiantis sutikimą su oferta, yra akceptas. Akceptu laikomas sutikimas sudaryti sutartį. Todėl akceptu nėra laikomas patvirtinimas, jog gauta oferta, arba pranešimas, kad oferta atidžiai analizuojama ir pan. Akceptu laikomas tik besąlyginis ir aiškiai išreikštas sutikimas sudaryti sutartį ofertoje nurodytomis sąlygomis (CK 6.178 str. 1 d.), todėl, tarkim, akceptu nelaikomas pranešimas, kuriame nurodoma, jog sutinkama sudaryti sutartį, jeigu jos sudarymui pritars įmonės valdyba ir kitoks įmonės organas.
Akcepto formos.
Akceptas gali būti žodinis arba rašytinis, priklausomai nuo sutarties sudarymo aplinkybių. Jeigu oferta pareikšta žodžiu, pavyzdžiui, kalbantis telefonu, sutikimas taip pat bus išreikštas žodžiu. Jeigu ofertoje nurodytas specialus akceptavimo būdas, pavyzdžiui, atsiunčiant registruotą laišką, tai akceptuojama turi būti šiuo būdu.
Jeigu specialus akceptavimo būdas nėra nustatytas, akceptu taip pat gali būti pripažintas atitinkamas akceptanto elgesys, t. y. jo konkliudentiniai veiksmai. Pavyzdžiui, akceptu gali būti pripažįstamas avanso sumokėjimas, prekių išsiuntimas, kiti aktyvūs veiksmai, reiškiantys sutarties vykdymą ir pakankamai patvirtinantys akceptanto ketinimą sudaryti sutartį. Šiais atvejais nebūtina įvykdyti visas ofertos sąlygas, o pakanka įvykdyti tik dalį jų. Jeigu akceptas išreiškiamas veiksmų atlikimu, tai akceptas įsigalioja tokio veiksmo atlikimo momentu su sąlyga, kad tas veiksmas atliktas per nustatytą terminą.
Tylėjimas ar neveikimas pats savaime nėra akceptas. Todėl neatsakius į akceptą per nustatytą terminą, oferta laikoma pasibaigusia (CK 6.170 str.). Tylėjimas ar kitoks neveikimas gali būti pripažintas akceptu dviem atvejais: 1) kai tokia akceptavimo galimybė yra numatyta pačioje ofertoje; 2) tokia išvada gali būti padaryta atsižvelgiant į papročius ar tarp šalių susiklosčiusius santykius (pvz., jeigu šalys pastoviai sudarinėdavo sutartis ir oferta būdavo akceptuojama tylėjimu, tai tokia praktika yra pakankamas pagrindas teigti, jog tylėjimas gali būti laikomas akceptu).
Akceptas sukelia teisines pasekmes (įsigalioja), kai jį gauna oferentas (CK 6.173 str. 2 d.). Vadinasi, pagal bendrąją taisyklę sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai akceptas pasiekia oferentą. Kai akceptas pasireiškia konkliudentiniais veiksmais, akceptantas apie šių veiksmų atlikimą turėtų specialiai informuoti oferentą, išskyrus atvejus, kai, atsižvelgiant į tarp šalių egzistuojančius santykius arba papročius, tokio pranešimo nebūtina daryti. Jeigu konkliudentiniai veiksmai atliekami per trečiuosius asmenis, tai apie konkliudentinių veiksmų atlikimą oferentui gali pranešti ir tretieji asmenys, todėl tokiais atvejais akceptantui nereikia siųsti oferentui specialaus pranešimo. Pavyzdžiui, kai akceptu yra pinigų sumokėjimas ar prekių išsiuntimas, apie šį veiksmą oferentas gali sužinoti iš banko ar vežėjo pranešimo.
Akceptavimo terminas.
Oferta turi būti akceptuojama per oferento nurodytą terminą, o kai jis nenurodytas, - per protingą terminą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tarp jų – ir į šalių naudojamų ryšio priemonių galimybes (CK
6.174 str. 1 d.). Žodinė oferta turi būti akceptuojama nedelsiant, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes
nedarytina kitokia išvada (pvz., kai leidžia pamąstyti dėl akcepto; tai netaikoma ir sudarant realines sutartis, nes šios sutartys laikomos sudarytos nuo tam tikrų veiksmų (pvz., daikto perdavimo) atlikimo momento.
Akceptavimo terminas gali būti nurodytas ir įstatyme. Pavyzdžiui, CK 6.184 str. 1 d. numatyta, kad sudarant viešąsias sutartis, jeigu šalis, kuriai nusiųsta oferta, privalo sudaryti sutartį, tai ši šalis per 14 dienų nuo ofertos gavimo turi atsiųsti kitai šaliai pranešimą apie akceptavimą arba apie atsisakymą akceptuoti, arba apie akceptavimą kitomis sąlygomis (nesutarimų protokolą).
Akceptantas pranešimą apie akceptavimą privalo išsiųsti tokiu apskaičiavimu, jog, atsižvelgiant į naudojamas ryšio priemones, šis pranešimas pasiektų oferentą prieš pasibaigiant nustatytam akceptavimo terminui. Jeigu ofertoje jos akceptavimo terminas nenurodytas, tai oferta privalo būti akceptuota per protingą terminą, t. y. pranešimas apie akceptavimą turi pasiekti oferentą prieš pasibaigiant šiam protingam terminui. Koks terminas protingas yra fakto klausimas, nes tai priklauso nuo konkrečių sutarties sudarymo aplinkybių. Protingu terminu laikomas toks terminas, kuris, atsižvelgiant į sutarties sudarymo aplinkybes, yra normaliai būtinas akceptavimui (pvz., jeigu, atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir sumą, ofertos, nusiųstos įmonei, akceptavimui reikalingas visuotinio dalyvių susirinkimo pritarimas, tai protingas terminas tokiai ofertai akceptuoti bus terminas, per kurį normaliai galima sušaukti ir pravesti dalyvių susirinkimą). Tokiais atvejais taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokias ryšio priemones naudoja šalys (paprastas paštas, kurjerinis paštas, elektroninis paštas ir pan.).
Akceptavimo termino skaičiavimas.
Oferento telegramoje ar laiške nurodytas akceptavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo telegramos atidavimo išsiųsti arba nuo laiške nurodytos datos, o kai ši data nenurodyta, - nuo ant voko esančios datos. Telekomunikacijų galiniais įrenginiais (pvz., fakso pranešimu, elektroniniu paštu ar kitomis telekomunikacijų priemonėmis) oferento nurodytas akceptavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai oferta pasiekia adresatą (CK 6.175 str. 1 d.). Valstybinių švenčių ar ne darbo dienos įskaičiuojamos į nustatytą akceptavimo terminą. Tačiau jeigu pranešimo apie akceptą negalima įteikti oferentui dėl to, kad paskutinė termino diena yra valstybinė šventė ar ne darbo diena, tai terminas baigiasi pirmą po jos einančią darbo dieną.
Akceptas neturi galios, jei oferentas negauna sutikimo per jo nustatytą terminą, arba, jei nenustatytas terminas - per protingą terminą.
Pavėluotas akceptas.
Galioja bendroji taisyklė, jog pavėluotai gautas akceptas nesukuria teisinių padarinių. Tačiau yra ir
išimčių.
1) Pavėluotas akceptas galioja, jei oferentas nedelsdamas praneša apie gavimą akceptantui arba
nusiunčia jam atitinkamą patvirtinimą (CK 6.176 str. 1 d.). Taigi tokiu atveju akcepto galiojimas priklauso nuo oferento valios – jeigu oferentas, gavęs pavėluotą akceptą, nedelsdamas informuoja akceptantą, jog jis sutinka ir su pavėluotu akceptavimu, sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai akceptas, nors ir pavėluotai, pasiekė oferentą. Ir priešingai, - oferento neveikimas, tylėjimas, gavus pavėluotą akceptą, reiškia sutarties nesudarymą.
2) Jeigu akceptas buvo išsiųstas laiku (pvz., tai matyti iš laiško ar kito rašytinio pranešimo), ir normaliomis aplinkybėmis oferentas jį būtų gavęs laiku, tai pavėluotas akceptas galioja, jei oferentas nedelsdamas nepraneša akceptantui, jog jis laiko ofertą netekusia galios (CK 6.176 str. 2 d.). Ši taisyklė gali būti taikoma tik tais atvejais, kai akceptas buvo rašytinis. Tokiais atvejais suteikiama teisė oferentui vienašališkai pareikšti, jog dėl pavėluoto akcepto gavimo jo oferta yra netekusi galios. Taigi ir šiuo atveju sutarties sudarymo likimas priklauso nuo oferento. Tačiau oferentas, norėdamas pasinaudoti šia teise, privalo pranešti akceptantui apie ofertos negaliojimą nedelsiant po to, kai gavo pavėluotą akceptą. Jeigu toks pranešimas akceptantui nebuvo nedelsiant pasiųstas, sutartis laikoma sudaryta. Todėl oferento tylėjimas tokiais atvejais gavus pavėluotą, tačiau aiškų ir besąlyginį akceptą, reiškia sutarties sudarymą.
Akceptas su išlygomis
Atsakymas į ofertą, kai jame yra papildymų, išlygų ar kitokių ofertos sąlygų pakeitimų, laikomas ofertos atmetimu ir yra priešpriešinė oferta (CK 6.178 str. 1 d.). Akceptas privalo būti besąlyginis, visiškas, aiškus ir atitikti ofertos sąlygas. Priešpriešinę ofertą oferentas gali akceptuoti arba atsisakyti akceptuoti bendrais pagrindais. Tokiais atvejais suinteresuota šalis taip pat gali pasiūlyti kitai šaliai pradėti vesti derybas dėl būsimos sutarties sąlygų.
Atsakymas į ofertą, kai jo tikslas – akceptuoti, bet jame yra ofertos sąlygų esmės nekeičiančių papildomų ar skirtingų sąlygų, laikomas akceptu, jeigu oferentas, gavęs atsakymą, nedelsdamas nepareiškia prieštaraująs tokiems papildymams ar pakeitimams. Jeigu oferentas to nepadaro, tai sutartis laikoma sudaryta pagal ofertos sąlygas su akcepte esančiais pakeitimais (CK 6.178 str. 2 d.).
Pavyzdžiui, pagal 1980 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių iš esmės keičiančios ofertos sąlygas laikomos tokios sąlygos, kaip kaina, mokėjimai, prekių kokybė ir kiekis, pristatymo vieta ir laikas, atsakomybės klausimai, ginčų sprendimas.
Akcepto panaikinimas
Akceptas netenka galios, jeigu pranešimą apie jo panaikinimą (atšaukimą) oferentas gauna anksčiau arba tuo pačiu momentu, kai akceptas įsigalioja (CK 6.177 str.). Akceptą ir pranešimą apie jo panaikinimą gauti kartu paprastai yra įmanoma tais atvejais, kai naudojamasi pašto paslaugomis ir jie gaunami vienoje pašto siuntoje. Kai naudojamasi šiuolaikinėmis telekomunikacijų priemonėmis, vienu metu jų abiejų gauti praktiškai neįmanoma. Tačiau tokiais atvejais laikytina, kad akceptas ir pranešimas apie jo panaikinimą gautas kartu, jeigu toks pranešimas gautas iš karto po akcepto gavimo (pvz., yra tik kelių sekundžių ar minučių laiko tarpas).
Sutarties sudarymo momentas ir vieta.
Sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita (CK 6.181 str. 1 d.). Ši taisyklė taikytina tik konsensualinėms sutartims, o ne realinėms sutartims. Pastarųjų sudarymo momentu laikomas daikto perdavimo ar kitokio veiksmo atlikimo momentas, t. y. jų sudarymo ir įvykdymo momentas sutampa.
Jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas įforminamas įstatymų reikalaujama forma. Ši taisyklė taikoma tais atvejais, kai šalių susitarimas pagal imperatyvias įstatymo normas privalo būti sudaryta notarine arba paprasta rašytine forma, o šio reikalavimo nesilaikymas daro sutartį negaliojančia (CK 1.93 str. 1 ir 3 d.). Jeigu tokios pasekmės įstatyme nėra numatyta, ši taisyklė netaikoma – tokiu atveju sutartis laikoma sudaryta nuo akcepto gavimo, tačiau šalims gali kilti problemų įrodinėjant jos sudarymo faktą
Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo. Tai būdinga realinėms sutartims.
Nors pagal bendrąją taisyklę laikoma, kad sutartis sudaryta, kai šalys susitaria dėl jos esminių sąlygų (CK 6.162 str. 2 d.). Tačiau jeigu derybų metu viena iš šalių pareiškia, kad sutarties ji nelaikys sudaryta tol, kol nebus susitarta dėl tam tikrų sąlygų, arba tol, kol susitarimas nebus atitinkamai įforminamas, sutartis laikoma nesudaryta tol, kol šalys dėl tų sąlygų nesusitaria arba savo susitarimo atitinkamai neįformina (CK 6.181 str. 3 d.). Ši taisyklė leidžia sutarties šalims nukrypti nuo bendrų sutarties sudarymo taisyklių. Pavyzdžiui, viena šalis pareiškia, kad sutartis nebus laikoma sudaryta tol, kol nebus išspręstas sutarties vykdymo išlaidų atlyginimo klausimas arba kol galutinio sutarties varianto nepasirašys vienoje vietoje abiejų šalių atstovai. Tokiais atvejais sutartis bus laikoma sudaryta tik tuo atveju, jeigu bus įvykdytos šios sąlygos.
Galimybė koreguoti neesmines sudarytos sutarties sąlygas po jos sudarymo.
Ofertoje paprastai yra nurodomos tik esminės sutarties sąlygos, kurios būtinos sprendimui dėl sutarties sudarymo priimti. Todėl sudaryta sutartis gali turėti spragų. Todėl CK 6.180 str. suteikta galimybė šalims po sutarties sudarymo koreguoti neesmines sutarties sąlygas. Neesminės sutarties sąlygos šalims taip pat gali būti svarbios. Todėl bet kuri šalis po sutarties sudarymo gali būti suinteresuota nustatyti ir kitas neesmines sutarties sąlygas arba pakeisti tam tikras neesmines sąlygas, dėl kurių jau yra susitarta. Tokiais atvejais įstatymas leidžia suinteresuotai šaliai per protingą terminą po sutarties sudarymo raštu nusiųsti kitai šaliai pranešimą (šis parnešimas gali būti laisvos formos, bet to, tokia informacija gali būti nurodyta ir sąskaitose ar kitokiuose dokumentuose), kuriame yra patvirtinama, kad sutartis yra sudaryta ir kartu nurodomos naujos sąlygos ar keičiamos jau aptartos sąlygos. Tokiu atveju šiame pranešime esančios sąlygos tampa sutarties dalimi, jeigu yra trys šios sąlygos: 1) pranešime nurodytos ar pakeistos sąlygos neturi iš esmės pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygų (šis klausimas yra fakto klausimas, nes atsakyti, ar toks pranešimas iš esmės pakeitė sudarytą sutartį ar ne, galima tik analizuojant konkrečią situaciją; pvz., esminiu sutarties pakeitimu reikėtų laikyti jau sutartos sutarties kainos keitimą ir pan. Tokiais atvejais toks pranešimas turi būti laikomas pasiūlymu pradėti derybas dėl sudarytos sutarties pakeitimo ar nutraukimo); 2) kita šalis, gavusi tokį pranešimą, neturi į jį neigiamai reaguoti. Jeigu šalis, gavusi tokį pranešimą, nedelsdama kitai šaliai pareiškia (tiek žodžiu, tiek ir raštu), jog ji su tokiais papildymais ar pakeitimais nesutinka, ši taisyklė negali būti taikoma. Taigi šalies, gavusios tokį pranešimą, tylėjimas yra pripažįstamas gauto pasiūlymo akceptavimu ir pranešimas tampa sudėtine sutarties dalimi; 3) toks parnešimas turi būti nusiųstas per protingą laiką po sutarties sudarymo (koks laikas yra protingas, yra fakto klausimas ir nustatant jį reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes).
Sutarties sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (CK 6.181 str. 2 d.).
Sutarčių sudarymo elektroninėmis priemonėmis ypatumai
Tiek, kiek susiję su sutarčių sudarymu naudojant elektronines priemones, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios sutarčių sudarymą, bet ir specialiosios 2006 m. gegužės 25 d. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normos, išskyrus atvejus, kai pagal šį įstatymą jo normos netaikomos atskiroms sutarčių rūšims. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas skirtas įgyvendinti 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva). Sutarčių sudarymo elektroninėmis priemonėmis ypatumai reglamentuojami Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 9-11 straipsniuose.
Paminėtini kiti šaltiniai, susiję su sutarčių sudarymo elektronine forma harmonizavimu. Pvz., 1996 m. JT Tarptautinės prekybos teisės komisijos priimtas Modelinis elektroninės komercijos įstatymas (soft law šaltinis), kurio pagrindu 2005 m. buvo priimta JT Konvencija dėl elektroninių pranešimų naudojimo tarptautinėse sutartyse (angl. - UN Convention on the Use of Electronics Communications in International Contracts). Atitinkamomis nuostatomis 2004 m. buvo papildyti ir UNIDROIT Tarpautinių komercinių sutarčių principai. Visuose šiuose dokumentuose yra išreikštas principas – negalima neigti sutarties ar elektroninio pranešimo teisinės galios ar neleisti priverstinai įgyvendinti įsipareigojimų vien dėl to, kad jie yra elektroninės formos. Sutarčių sudarymą pakankamai rodančiais šalių veiksmais reikėtų laikyti ir automatizuotą sutarčių sudarymą, naudojant elektroninės informacijos apsikeitimo (EDI) priemones. Kitaip tariant, turi būti pripažįstama elektroninių technologijų įtaka sutarčių sudarymo procesui. Apibendrinant galima pasakyti, kad tiek minėtuose teisiniuose dokumentuose, tiek Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme yra įtvirtintas bendrasis principas - elektroninės formos nediskriminavimo principas, kuris reiškia, kad informacijos teisinė galia negali būti paneigta ar apribota vien tik tuo pagrindu, kad ši informacija yra sukurta, išsiųsta, gauta ar išsaugota elektroninėmis priemonėmis (Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 3 str. 2 d., Elektroninės komercijos direktyvos 9 str. 1 d.).
Kitas principas – informacijos atskleidimo principas. Paslaugos teikėjas turi užtikrinti, kad paslaugos gavėjai ir kompetentingos institucijos galėtų lengvai, tiesiogiai ir nuolat pasiekti šią informaciją: (a) paslaugos teikėjo pavadinimą (jei paslaugos teikėjas yra fizinis asmuo, – šio asmens vardą ir pavardę); (b) paslaugos teikėjo buveinės adresą (jei paslaugos teikėjas yra fizinis asmuo, – jo gyvenamosios vietos adresą); (c) paslaugos teikėjo duomenis ryšiui palaikyti, tarp jų elektroninio pašto adresą; (d) koks yra paslaugos teikėjo valstybės registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie tą paslaugos teikėją, jo registracijos numerį ar panašią identifikavimo priemonę šiame registre, jeigu paslaugos teikėjas privalo būti įregistruotas valstybės registre; (e) apie paslaugos teikėjo veiklą prižiūrinčią instituciją: šios institucijos pavadinimą, buveinės adresą ir duomenis ryšiui palaikyti, kai teisės aktai, išskyrus šį įstatymą, vertimąsi tam tikra veikla paveda prižiūrėti konkrečiai priežiūros institucijai; (f) pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodą, jeigu paslaugos teikėjas yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas (žr. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 6 str.). Jeigu paslaugos teikėjas verčiasi reglamentuojama profesine veikla, jis privalo užtikrinti, kad, be minėtos informacijos, paslaugos gavėjai ir kompetentingos institucijos galėtų lengvai, tiesiogiai ir nuolat pasiekti: (1) informaciją apie instituciją, pripažinusią paslaugos teikėjo profesinę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; (2) informaciją apie profesinį vardą ir valstybę, kurioje jis buvo suteiktas; (3) informaciją, kokios yra jo veiklai taikomos profesinės veiklos taisyklės (tarp jų elgesio (etikos) kodeksai) ir kaip su jomis susipažinti elektroninėmis priemonėmis.
Paslaugų teikėjai informacinės visuomenės paslaugų kainas turi nurodyti aiškiai ir nedviprasmiškai, taip pat nurodyti, ar į jas įskaičiuoti mokesčiai ir pristatymo išlaidos.
Sutarčių sudarymo civiliniai teisiniai ypatumai.
CK 1.73 str. 2 d. ir 6.192 str. numatyta, kad elektroninė forma prilyginama rašytinei formai, jeigu užtikrinama elektroninio pranešimo apsauga ir jų pasirašymas identifikuojamas elektroniniu parašu. Šios normos turi būti aiškinamos sistemiškai kartu su minėtomis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normomis, ir dėl to, šalių apsikeitimas elektroniniais pranešimais, nors ir be elektroninio parašo (t. y. nepasirašyti elektroninio pašto pranešimai) gali būti pakankamas faktas konstatuoti šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 1.73 str. 2 d. ir 6.192 str. nuostatos, kuriose nurodomi
„telekomunikacijų galiniai įrenginiai“, turėtų būti aiškinamos lanksčiai, atsižvelgiant į elektroninių technologijų pažangą, o būtent kaip netrukdančios laikyti, kad sutartis sudaroma rašytine-elektronine forma ir tais atvejais, kai, pvz., elektroninio pašto pranešimas pasiekia vartotojo elektroninio pašto serverį, bet dar nebuvo persiųstas į vartotojo kompiuterį – galinį įrenginį. Šiuolaikinės technologijos leidžia, kad išimtinai tik nuo vartotojo priklauso, kada tokie pranešimai bus persiųsti į vartotojo kompiuterį ir perskaityti, todėl elektroniniai pranešimai laikytini gautais, nesvarbu, vartotojas parsiuntė juos į savo kompiuterį (galinį įrenginį) ar ne. Elektroninių duomenų apsikeitimo priemonės leidžia automatiškai generuoti, siųsti ir gauti pranešimus be tiesioginio jų perdavimo į kurio nors vartotojo kompiuterį. Be to, interneto svetainėse sutartys sudaromos apskritai nesiunčiant elektroninių pranešimų.
Sutarčių sudarymą naudojant elektroninę formą sąlyginai galima skirti į pagrindines tokias grupes: (i) sutarties sudarymą apsikeičiant šalims pranešimais elektroniniu paštu; (ii) automatizuotą sutarčių sudarymą naudojant elektronines priemones (interneto svetainėse) (tai vadinamosios „click-wrap“ sutartys, kurios sudaromos interneto svetainėse, pirkėjui (paslaugos gavėjui) valią išreiškiant mygtuko „Sutinku“ paspaudimu bei gaunant iš pardavėjo (paslaugos teikėjo) atitinkamą patvirtinimą (akceptavimą) apie užsakymo priėmimą); (iii)
„browse-wrap“ sutartys, kai interneto svetainių lankytojams šių svetainių savininkai nustato standartines svetainių turinio naudojimo sąlygas (kurių turinys paprastai pateikiamas per hyper nuorodas), ir su kuriomis lankytojas preziumuojama sutinkantis tik pradėjęs naudotis svetaine.
Užsakymo (t. y. ofertos) pateikimas ir jo patvirtinimo (akcepto) išsiuntimas.
Bendroji taisyklė (t. y. taikoma, jeigu paslaugos teikėjas ir paslaugos gavėjas nesusitaria kitaip) – sudarant (ii) punkte minėtąsias, t. y. automatizuotai interneto svetainėse, sutartis, laikoma, kad paslaugos gavėjo pateikiamas užsakymas paslaugos teikėjui yra oferta (vadinasi, interneto svetainėje pateikiama informacija paslaugos gavėjui, yra tik kvietimas pareikšti ofertą) (Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 10 str. 1 d., Elektroninės komercijos direktyvos 11 str.). Toks reguliavimas skiriasi nuo CK 6.171 str. 1 d., pagal kurį viešąja oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių pažymėtomis kainomis išdėstymas lentynoje arba atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą. Taigi, interneto svetainėje paslaugos teikėjo nurodymas informacijos, susijusios su siūlomomis įsigyti paslaugomis / prekėmis yra ne viešoji oferta, o tik, minėta, kvietimas pareikšti ofertą.
Paslaugos gavėjui pateikus užsakymą (ofertą), paslaugos teikėjas (t. y. akceptantas) turi nedelsdamas elektroninėmis priemonėmis patvirtinti, kad užsakymą gavo. Vienas iš tinkamų užsakymo gavimo patvirtinimų yra užsakytos informacinės visuomenės paslaugos teikimas elektroninėmis priemonėmis (Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 10 str. 1 d., Elektroninės komercijos direktyvos 11 str.). Toks patvirtinimas yra kartu ir akceptas CK prasme.
Jei paslaugos teikėjas ir paslaugos gavėjas, veikiantis savo verslo ar profesijos tikslais, nesusitaria kitaip, paslaugos teikėjas turi suteikti paslaugos gavėjui tinkamas, veiksmingas ir prieinamas technines priemones, leidžiančias pastarajam nustatyti ir ištaisyti įvesties klaidas prieš pateikiant užsakymą.
Užsakymo (ofertos) ir jo patvirtinimo (akcepto) gavimo ir išsiuntimo momentas ir vieta.
Laikoma, kad šalis išsiuntė pasiūlymą sudaryti sutartį (oferta) ir (ar) pateiktą pasiūlymą sudaryti sutartį priėmė (akceptas), jei juos išsiuntė pati šalis, jos atstovas arba informacinė sistema, kuri šalies ar jos vardu suprogramuota veikti automatiškai.
Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme, analogiškai kaip ir CK 6.166 str., įtvirtinta liberaliosios recepcijos taisyklė. Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) ir (ar) pateikto pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas (akceptas) laikomi gautais, kai šalis, kuriai jie skirti, gali juos pasiekti (Informacinės visuomenės paslaugų 10 str. 2 d., 11 str. 3 d., Elektroninės komercijos direktyvos 11 str.).
Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) ir (ar) pateikto pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas (akceptas) laikomi išsiųstais, kai šalis ar jos atstovas, kurie juos išsiuntė, nebegali jų pasiekti ir kontroliuoti (Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 11 str. 2 d.). Kitaip tariant, išsiuntimo momentas siejamas su akcepto (pranešimo) kontrolės praradimu. Analogiškai aiškintina ir CK 6.169 str. 1 d. nuostata “prieš išsiųsdamas“.
Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) ir (ar) pateikto pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas (akceptas) laikomi išsiųstais ir (ar) gautais pasiūlymą sudaryti sutartį pateikusios šalies (oferento) ir (ar) pasiūlymą sudaryti sutartį priėmusios šalies (akceptanto) gyvenamojoje arba verslo vietoje. Taigi, jeigu laikome, kad pagal bendrąją taisyklė, sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą (CK 6.181 str. 1 d.), tokiu atveju sutarties sudarymo vieta bus paslaugos gavėjo (t. y. oferento) gyvenamoji arba verslo vieta (Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 11 str. 4 d., CK 6.181 str. 2 d.).
Vartojimo sutarčių sudarymo ypatumai.
CK 6.228(6) str. numatyti bendrieji reikalavimai, susiję su vartotojui pateiktinos informacijos, sudarant su juo sutartį. Prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis1, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią
1 Kai sudaroma nuotolinė ar ne prekybos patalpose sutartis, CK 6.228(7-9) str. numatyti papildomi reikalavimai. Nuotolinė sutartis yra tokia verslininko ir vartotojo sutartis, sudaroma pagal organizuotą nuotolinio pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą, verslininkui ir vartotojui fiziškai nesant kartu vienoje vietoje ir iki sutarties sudarymo bei sutarties sudarymo metu naudojant tik ryšio priemones. Ne prekybos patalpose sudaryta sutartis yra verslininko ir vartotojo sutartis, atitinkanti vieną iš šių sąlygų:
1) sudaryta verslininkui ir vartotojui fiziškai esant kartu vienoje vietoje, kuri nėra verslininko prekybos patalpos;
2) kurią pasiūlo sudaryti vartotojas ir yra šios dalies 1 punkte nurodytos sąlygos;
3) sudaryta verslininko prekybos patalpose arba naudojantis ryšio priemonėmis iš karto po to, kai verslininkas į vartotoją kreipėsi asmeniškai ir tiesiogiai jiems fiziškai esant kartu vienoje vietoje, kuri nėra verslininko prekybos patalpos;
informaciją. Informacija vartotojui turi būti suteikta valstybine kalba. Verslininkas ženklindamas prekes ar kitokiu būdu privalo vartotojui suteikti šią informaciją, jeigu ji nėra akivaizdi iš konteksto (išskyrus smulkius buitinius sandorius, kurie įvykdomi iš karto po jų sudarymo):
1) prekės ar paslaugos pagrindinės savybės (atsižvelgiant į informavimo priemones ir prekę ar paslaugą);
2) duomenys apie verslininką (vardas ir pavardė ar pavadinimas, buveinės adresas, telefono ryšio numeris);
3) bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba kai dėl prekių arba paslaugų pobūdžio kaina pagrįstai negali būti iš anksto apskaičiuota, metodas, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jeigu reikalinga, visos papildomos vežimo, pristatymo ir pašto išlaidos, arba kai šios papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti iš anksto apskaičiuotos, informacija apie tai, kad gali tekti jas apmokėti;
4) jeigu reikalinga, apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo terminas, verslininko atliekamo vartotojų skundų nagrinėjimo tvarka;
5) garantija pagal įstatymą, tinkamumo naudoti terminas, garantinio aptarnavimo ir kokybės garantijos (komercinės garantijos) sąlygos, jeigu reikalinga;
6) jeigu reikalinga, sutarties trukmė, o kai sutartis neterminuota ar pratęsiama automatiškai, – sutarties nutraukimo
sąlygos.
Įstatymuose ir mažmeninės prekybos taisyklėse gali būti nustatyta reikalavimų dėl papildomos informacijos, kurią būtina suteikti vartotojams prieš sudarant vartojimo sutartis dėl tam tikrų rūšių prekių ar paslaugų, teikimo. Pareiga įrodyti, kad informacija pagal šį straipsnį yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui. Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius.
Sutarties forma
Sutarties formai yra taikomos bendros CK taisyklės, numatytos sandorių formai (CK 6.192 str. 1 d.).
Bendrosios sandorių formos taisyklės nustatytos CK 1.71-1.77 str.
Sandorio forma vadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma, ir netiesiogiai – konkliudentinių veiksmų forma. CK 1.71 str. numatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniais veiksmais suprantamas toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus. Pvz., parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Konkliudentiniais veiksmais galima sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenustato konkrečios formos. Tokios formos įstatymas nenustato žodiniams sandoriams. Negalima sudaryti konkliudentiniais veiksmais sandorio, kuriam įstatymas nustato rašytinę notarinę formą.
Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 str.). Xxxxxxxx laikomas sudarytas žodžiu, jeigu jį sudarantis asmuo savo valią sudaryti sandorį išreiškia pasakydamas atitinkamus žodžius arba atitinkamai elgdamasis (konkliudentiniais veiksmais).
Rašytinė sandorių forma.
Pagal CK 1.73 str. paprasta rašytine forma turi būti sudaromi: 1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5000 litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; 2) juridinių asmenų steigimo sandoriai; 3) prekių pirkimo−pardavimo išsimokėtinai sutartys; 4) draudimo sutartys;
5) arbitražiniai susitarimai; 6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys; 7) preliminarinės sutartys; 8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; 9) taikos sutartys; 10) kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą (pvz., laidavimo sutartims, garantijoms, rankpinigių susitarimams, nuomos sutartims, ilgesnėms nei vieneriems metams, nepriklausomai nuo to, kilnojamasis ar nekilnojamasis daiktas išnuomojamas ir kt.).
Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą (CK 1.73 str. 2 d., 6.192 str. 2 d.). Jeigu nėra užtikrinami šie reikalavimai, sutarties forma nelaikoma rašytine, o laikoma, kad sudaryta kita forma (elektroninėmis priemonėmis), ir taikomos bendros sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo taisyklės.
4) sudaryta per verslininko organizuotą ekskursiją, skirtą reklamuoti ir parduoti prekes ar paslaugas vartotojui.
Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.
Sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą (CK 6.192 str. 3 d.). Tai vienas iš dažnai taikomų prekybos ir paslaugų sferoje sutarties įforminimo būdų – užsakymo priėmimas. Užsakovas tokiais atvejais pateikia užsakymą (pvz., užpildo specialios formos dokumentą) ir pateikia jį pardavėjui ar paslaugų teikėjui, kuris jame daro atžymas (pvz., apie darbų pradžią, pabaigą, kainą, naudotas detales ir pan.). Užsakymas yra sutarties rašytinė sutarties forma.
Kai kurių sutarčių forma taip pat yra specifinė, pvz., krovinių vežimo sutarties forma yra važtaraštis, o keleivių vežimo - keleivio bilietas.
Vadovaujantis CK 1.76 str. rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo. Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti notaras arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti. Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.
Notarinė sandorių forma. Notarine forma turi būti sudaromi:
1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai (pvz., nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.393 str.), įmonės pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.403 str.), nekilnojamojo daikto mainų sutartis (CK 6.432 str.), nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis (6.469 str.), nekilnojamojo daikto patikėjimo sutartis (CK 6.960 str. 2 d.), sutartys dėl daiktinių teisių (servitutų, uzufruktų, hipotekos, užstatymo teisės, nekilnojamojo daikto administravimo) nustatymo, pakeitimo, panaikinimo, jų perleidimo, įkeitimo);
2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);
3) kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą (pvz., nekilnojamojo daikto rentos sutartis (CK 6.443 str.2 d.), dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 50 000 litų (CK 6.469 str.2 d.).
Sutarties formos reikalavimų nesilaikymo teisinės pasekmės.
Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 str. 1 d.).
Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sutarties sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sutartį daro negaliojančią (CK 1.93 str. 2 d.). Taigi numatytos dvejopos paprastos rašytinės formos nesilaikymo teisinės pasekmės:
1) sutartis galioja, tačiau kilus ginčui dėl sutarties sudarymo ir jos įvykdymo fakto, negalima remtis liudytojų parodymais (šiuos faktus galima įrodinėti kitais įrodymais: kvitais, važtaraščiais, laiškais, kitais rašytiniais įrodymais, faktinėmis aplinkybėmis: daiktų, prekių perdavimu, darbo atlikimu, paslaugų suteikimu ir pan.). Tokiais atvejais gali būti leidžiama remtis ir liudytojų parodymais, jeigu yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sutarties sudarymo įrodymų (pvz., susirašinėjimo dokumentai, abiejų sutarties šalių ar vienos iš šalių parašai ant atitinkamų dokumentų, suteikiantys pagrindą manyti, kad sutartis buvo sudaryta); sutarties sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti dėl kitos šalies kaltės; atsižvelgiant į sutarties sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sutarties įforminti raštu (pvz., avarijos, stichinės nelaimės ir pan. atvejais); atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sutarties prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams;
2) sutartis negalioja tik tais atvejais, kai įstatyme įsakmiai nurodyta tokia pasekmė (pvz., CK 6.79 str. numatyta, kad laidavimo sutartis turi būti sudaryta rašytine forma, o šios formos nesilaikius, sutartis negalios;
CK 6.882 str. numatyta, kad nesilaikius kreditavimo sutarčiai nustatytos privalomos paprastos rašytinės formos, ši sutartis bus laikoma negaliojančia).
Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 1.93 str. 3 d.). Tai imperatyvi teisės norma. Tačiau jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sutartį, kuriai būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sutartį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sutartį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sutartį galiojančia. Šiuo atveju sutarties po to notarine tvarka įforminti nereikia.
Teisinė sandorių registracija.
Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas (CK 1.75 str. 1 d.). Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai CK nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo (pvz., hipoteka atsiranda tik nuo šio sandorio įregistravimo hipotekos registre). Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis įsigalioja, kai sudaroma notarine forma. Nuo šio momento atsiranda šalių teisės ir pareigos. Tačiau prieš trečiuosius asmenis ši sutartis gali būti panaudota ir sukels jiems teisinių padarinių tik įregistruota viešame nekilnojamojo turto registre. Prieš trečiuosius asmenis pirkėjas įgytą nuosavybės teisę gali įrodyti tik tada, kai ši daiktinė teisė yra įregistruota viešame nekilnojamojo turto registre. Tačiau tol, kol įgijėjo (pirkėjo) nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį daiktą nebus įregistruota viešame nekilnojamojo turto registre, pirkėjas negalės panaudoti savo daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą prieš trečiuosius asmenis (pvz., pirkėjas negalės nekilnojamuoju daiktu disponuoti - parduoti, nuomoti ar kitaip jį naudoti santykiuose su trečiaisiais asmenimis, įkeisti ir pan.). Kitaip tariant, pirkėjo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą prieš trečiuosius asmenis atsiranda tik nuo šios teisės įregistravimo nekilnojamojo turto registre momento.
Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo. Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.
Kitokios, negu įstatymo leidžiama, formos sandorių sudarymas. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromi paprastos rašytinės formos ar notarinės formos (CK 1.77 str.). Notarinės formos gali būti ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą rašytinę formą. Jeigu šalys susitarė dėl sudaromos sutarties formos, sutartis laikoma sudaryta tik tuo atveju, kai yra sutartos formos, nors pagal įstatymus tai sutarčių rūšiai tokia forma neprivaloma (CK 6.192 str. 5 d.).
Sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga (sąlyga), kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 str. 1 d.). Pagal CK 6.183 str. 2 d. viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis numatyta sutarties išlyga dėl sutarties pakeitimo, papildymo ar nutraukimo raštu, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Tai šalims leidžia nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai šalių konkliudentiniai veiksmai leidžia protingai manyti, jog abi šalys nuo tos sąlygos yra atsisakiusios, pvz., viena šalis sutarties vykdymo metu pakeičia kai kurias jos sąlygas, o kita šalis tam neprieštarauja arba vėliau žodžiu tam pritaria. Tokiais atvejais šalių elgesys yra pakankamas pagrindas teigti, kad šalys atsisakė sutarties sąlygos, reikalaujančios sutarties pakeitimus ar nutraukimą forminti raštu.
Notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma (CK 6.183 str. 3
d.).
Teismų praktika dėl CK 6.183 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo: CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, jog sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta šio straipsnio 1 dalies taisyklės išlyga. Ji leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios.
Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, atsižvelgė ir į tai, kad faktinis nuomos sutarties šalių elgesys tęsėsi pakankamai ilgai ir negalėjo būti pateisinamas kasatoriaus neapdairumu ir ta aplinkybe, jog
jis apmokėjo nuomotojo siunčiamas sąskaitas–faktūras tuo laikotarpiu, kai dar nebuvo pasibaigę teisminiai ginčai dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo vienos šalies reikalavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuomos sutarties šalims nesiėmus priemonių sutarties pakeitimui, nustatant 35 000 Lt nuomos mokesčio dydį, įforminti, o kasatoriui laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėnesio iki 2007 m. gegužės mėnesio už patalpų nuomą mokant ne sutartyje nustatytą 10 000 Lt, bet 35 000 Lt dydžio nuomos mokestį, atsakovas šioje byloje, remdamasis kasatoriaus elgesiu, galėjo laikyti, jog šis sutiko su pasiūlytu nuomos mokesčio pakeitimu. Tokiu atveju šalių elgesys yra pakankamas pagrindas išvadai, kad šalys atsisakė sutarties sąlygos, reikalaujančios sutarties pakeitimus įforminti raštu (LAT CBS 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „MAXIMA LT“ papilomo finansinio reikalavimo klausimo IĮ V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-82/2009).
Sutarties sąlygos
Sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos (CK 6.196 str.).
Aiškiai nurodytos (išreikštos) sąlygos yra tokios sąlygos, kurios yra suformuluotos rašytiniame sutarties tekste arba kurias šalys aptarė žodžiu.
Numanomos sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Numanomomis sutarties sąlygomis laikomos tokios sąlygos kurios nors sutarties tekste nėra nurodytos ar šalių žodžiu neaptartos, tačiau, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, yra protinga ir sąžininga jas pripažinti sutarties sudėtine dalimi. Numanomos sutarties sąlygos gali būti nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą. Pvz., pardavėjas parduoda pirkėjui įrangą ir nors sutartis nieko nekalba apie pardavėjo pareigą suteikti pirkėjui informaciją, reikalingą šios įrangos sumontavimui ir naudojimui, tokia pardavėjo pareiga yra numanoma atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą. Šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tarpusavio santykių ilgalaikiškumas, nusistovėjusi praktika, taip pat gali lemti išvadą apie tam tikras numanomas sutarties sąlygas. Pvz., jeigu šalys kelis metus turi tarpusavio sutartinių santykių, ir jeigu jų sudaromose sutartyse būdavo numatytas atsiskaitymų terminas, tačiau net ir nesant vienoje iš paskutinių sutarčių tokios sąlygos, galima manyti, kad šalys turėjo omenyje tokią pat sąlygą, kaip ir ankstesnėse sutartyse. Numanomos sąlygos taip pat gali būti nustatomos atsižvelgiant į teisės principus, dispozityvias teisės normas, prekybos papročius ir pan.
Sutarties dalyko kokybė. Jeigu sutarties dalyko kokybė nei sutartyje, nei įstatymuose nenustatyta, tai ji turi atitikti protingą ir ne žemesnę už vidutinę kokybę, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (CK 6.197 str.). Vidutinė kokybė nustatoma atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes (pvz., sutarties sudarymo vietą, tikslą, rinkoje susiklosčiusius reikalavimus, sutartį vykdančios šalies kvalifikaciją, šalių ketinimus ir kt.).
Sutarties kaina. Vadovaujantis CK 6.198 str., kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą. Jeigu sutarties kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista protingumo kriterijus atitinkančia kaina. Kai kainą turi nustatyti trečiasis asmuo, bet jis to nedaro ar negali padaryti, laikoma, kad protingumo kriterijus atitinkanti kaina yra sutarties kaina. Jeigu kaina turi būti nustatyta remiantis kriterijais, kurių nėra ar kurie išnyko arba negali būti nustatyti, tai kaina nustatoma remiantis artimiausios reikšmės kriterijais.
Įstatymai arba šalių sutartis gali numatyti, kad be tam tikrų sąlygų numatymo ir susitarimo dėl jų sutartis negali būti sudaryta (esminės sutarties sąlygos). Pvz., nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta kaina (CK 6.397 str. 1 d.), duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, nurodyta daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo daikto vieta kitame nekilnojamame daikte (CK 6.396 str. 1 d.), pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkėjo teisės į žemės sklypą (CK 6.394 str. 2 d.). O antai daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartyje turi būti nurodoma daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka (CK 6.413 str.).
Standartinės sąlygos (CK 6.185 str.). Standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, kad supažindinimo pareiga tinkamai įvykdyta, jeigu: 1) sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; 2) iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; 3) pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms (CK 6.187 str.).
Netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos (CK 6.186 str.).
Negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą. Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams.
Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai.
CK 6.228(4) str.2 įgyvendintos 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, kuri buvo iš dalies pakeista 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, nuostatos.
Vartojimo sutartis yra tokia sutartis, pagal kurią viena šalis - verslininkas (pardavėjas / paslaugų teikėjas) įsipareigoja perduoti kitai šaliai-vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti jam paslaugas, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228(1) str. 1 d.). Kad sutartis galėtų būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi, turi būti du požymiai: šalių požymis ir sutartimi įgyjamų prekių / paslaugų įsigijimo tikslo požymis. Apibūdinsime šalių požymį. Viena vartojimo sutarties šalis turi būti vartotojas – t. y. fizinis asmuo, kuris perka prekes ar kuriam teikiamos paslaugos, o kita šalis – pardavėjas (ar paslaugos teikėjas) turi būti verslininkas – fizinis ar juridinis asmuo arba jo padalinys, sudarantis sutartį savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais. Antrasis požymis reiškia, kad vartotojas prekes įsigyja ar jam teikiamos paslaugos nesusijusiais su verslu, prekyba, amatu ar profesija tikslu, t. y. savo asmeniniams, namų ūkio, šeimos poreikiams tenkinti (CK 6.228(1) str. 2-3 d.). Vartojimo sutarties, kai kalbame apie teisės normų dėl šių sutarčių nesąžiningas sąlygų taikymą, dalyko prasme, preke, laikomi kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, taip pat šilumos, elektros energija, vanduo, gamtinės dujos (CK 6.228(1) str. 4 d.).
Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Aukščiau minėtame CK straipsnyje yra įtvirtinamos prezumpcijos dėl nesąžiningų sąlygų. Tai nėra baigtinis sąrašas, t. y. teismas konkrečiu atveju gali pripažinti ir kitas sąlygas nesąžiningomis. Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Vertinant vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningomis, atsižvelgiama į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį, sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, taip pat į kitas sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.
CK 6.228(4) str. įtvirtintos tokios nesąžiningų sąlygų prezumpcijos:
1) panaikinama arba apribojama verslininko civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui;
2 Pažymėtina, kad 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XII-700 buvo pakeistas Civilinis kodeksas tiek, kiek susiję su minimų vartojimo direktyvų įgyvendinimu LR, kuriuo be kita ko, buvo pripažintas netekusiu galios CK 6.188 str. iki šių CK pakeitimų įsigaliojimo reguliavusiu nesąžiningas vartojimo sutarties sąlygas ir įgyvendinusiu ankstesnę 1993 m. direktyvą dėl nesąžiningo vartojimo sutarčių sąlygų.
2) netinkamai panaikinamos arba apribojamos vartotojo teisės verslininko ar kitos šalies atžvilgiu tuo atveju, kai verslininkas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus;
3) numatoma, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o verslininko pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, kurių įvykdymas priklauso tik nuo verslininko valios;
4) verslininkui suteikiama teisė negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumatoma vartotojo teisė gauti iš verslininko tokio pat dydžio sumas, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį;
5) nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;
6) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o vartotojui ši teisė nesuteikiama arba verslininkui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai verslininkas vienašališkai nutraukia sutartį ar jos atsisako;
7) verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį, apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo;
8) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numatomas neprotingai trumpas laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti;
9) vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo;
10) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties
sąlygas;
11) verslininkui suteikiama teisė be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų
savybes;
12) verslininkui suteikiama teisė prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisė vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat dėl daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja verslininkas, ir užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims;
13) verslininkui suteikiama teisė vienašališkai spręsti, ar pateiktos prekės arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus;
14) verslininkui suteikiama išimtinė teisė aiškinti sutartį;
15) ribojama verslininko pareiga vykdyti jo atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustatoma, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų;
16) vartotojas įpareigojamas įvykdyti visus įsipareigojimus verslininkui net ir tuo atveju, kai šis neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo;
17) verslininkui suteikiama teisė be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas;
18) panaikinama arba suvaržoma vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (nustatomas išimtinis teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui, reikalaujama perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apribojamas įrodymų panaudojimas, įrodinėjimo pareiga perkeliama vartotojui ir pan.).
Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui.
Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai.
Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga, ji negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas.
Vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas. Vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas.
Esminė šalių nelygybė (CK 6.228 str.).
Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Pvz., viena sutarties šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą prieš kitą šalį, gauna neproporcingai savo prievolėms didelę naudą iš sutarties, o kita šalis negauna nieko arba jos gaunama nauda yra neproporcingai maža, atsižvelgiant į jos įsipareigojimus pagal sutartį. Akivaizdi ir aiški šalių tarpusavio prievolių nelygybė turi būti jau sutarties sudarymo metu. Šalių tarpusavio prievolių disproporcija turi būti esminė – šalių padėtis turi būti tiek nelygi, jog protingas žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų sudaręs. Todėl ta aplinkybė, kad tam tikros sąlygos yra labiau palankios vienai šalia, pvz., daiktas nupirktas mažesne nei rinkos kaina, dar nėra pakankamas pagrindas remtis esmine šalių nelygybe.
Be kitų aplinkybių, vertinant, ar yra esminė šalių nelygybė, turi būti atsižvelgiama į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Turi būti taip pat vertinama sutarties rūšis, pobūdis ir tikslas, šalių tarpusavio santykiai, jų patirtis, elgesys sudarant sutartį (derybų metu), tam tikros veiklos etikos reikalavimų laikymasis ir kt. Esminės nelygybės vertinimas yra fakto klausimas, todėl vieni standartai gali būti taikomi komerciniuose santykiuose (pvz., tam tikros sąlygos gali būti nepripažintos esmine šalių nelygybe, nes verslininkai veikia savo rizika ir turi būti atidūs), o kiti vartojimo santykiuose (pvz., suteikus labai trumpą garantijos laikotarpį dėl parduotos prekės kokybės, galima vertinti tai kaip esminę šalių nelygybę). Esminė šalių nelygybė turi būti ne tik esminė, bet ir nepateisinama. Jeigu viena šalis įgijo esminį pranašumą prieš kitą šalį nesąžiningai pasinaudojusi savo patirtimi, kitos šalies materialiniais, ekonominiais sunkumais, priklausomybe, nepatyrimu ir pan., tai tokia nelygybė gali būti laikoma nepateisinama.
Teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos dėl esminės nelygybės turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Teismas gali pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas ir šalies, gavusios pranešimą apie sutarties atsisakymą, prašymu, jeigu ši šalis po pranešimo gavimo nedelsdama apie savo prašymą teismui pranešė kitai šaliai ir pastaroji sutarties dar neatsisakė.